Anglininkų krašte kiekvienų metų pirmąjį rugsėjo šeštadienį tapusi tradicija susirinkti kraštiečiams ir prisiminti savo krašto istoriją, susitikti su kaimynais, giminėmis, pažįstamais, bei aptarti šių dienų džiaugsmus ir problemas.
Taip rugsėjo 1 d. Rūčkakiemio, Barevičių kraštiečių šventė prasidėjo 14,00 val. šv. mišiomis Kruonio bažnyčioje.
Vėliau visi rinko prie Rūčkakiemio koplytstulpio skirto Rūčkakiemio, Kračkiemio, Apsuonos ir Barevičių užsemtiems kaimams atminti. Šį kartą šventė buvo neeilinė, galima sakyti tarptautinė (Lietuvių, Lenkų), istorijos susitikimas, kadangi šventėje dalyvavo švečiai iš Lenkijos. Svečiai tai buvusio Barevičių dvaro palikuonys, giminaičiai Borevičiai.
Gausus kraštiečių būrys dalinosi prisiminimais apie nuogirdas, faktus apie bajorus ir jų dvarus Barevičiuose. Šventėje dalyvavo gausus būrys svečių: Seimo narys B. Bradauskas, Kruonio seniūnijos seniūnas A. Slavinskas, Kaišiadorių muziejaus direktorius O. Lukoševičius, Kaišiadorių r. VVG vadovė J. Augustinavičienė, Kruonio gimnazijos direktorė R. Mikučiauskienė, Kruonio kultūros centro direktorė D. Mockuvienė, Kruonio bendruomenės pirmininkas K. Garnys, Anglininkų bendruomenės pirmininkas A. Dmukauskas su žmona Virginija, krašto metraštininkas A. Bandzevičius.
Renginio jau etatinis vedėjas kilęs iš Rūčkakiemio krašto - Romas Ambroževičius. Šventė prasidėjo dalyvių bei svečių sveikinimo žodžiais. Vieta susitikimui nuostabaus ir didingo grožio iš, šios vietovės matosi visi keturi kaimai ir dar daugiau net kito Kauno rajono vietovių. Tai vieta į kurią norisi sugrižti ir vis pabūti kuo ilgiau. Vieta dažnausiai lankoma jaunimo, kurie įpareigoti ir tvarkyti, prižiūrėti po susitikimų ir laisvalaikio praleidimų.
Metraštininkas A. Bandzevičius uždavė visiems klausimą kur dingo krašto darbštumas? ir kaip pvz. pateikė Veronikos Tumosienės (visu vadinamos Varuse) sodybą, kai moteris 91 metų, bet darbštumu ir nuoširdumu lenkia visus mus.
Susitikimas šį kartą buvo kelių dalių I dalį prie koplytstulpio užbaigė Anglininkų folkloro ansamblio dainos bei aktyvios bendruomenės narės Ritos Širvelienės eilės, kurias deklamavo R. Kunigauskienė bei pati Rita.
II dalis - Barevičių kryžiaus šventinimas, Barevičių istorija.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pašauktinių sąraše minimi Darsūniškio bajorai Jurijus ir Mikolajus Borevičiai. 1795 m. Barevičių dvaras priklausė Marijai Borevičiovnai. Dvare gyveno 15 tarnų, buvo karčema, kurioje gyveno 10 asmenų žydų šeima. 1835 m. Darsūniškio bažnyčios inventoriuje minima Barevičių koplyčia, kurioje Darsūniškio klebonas laikydavo mišias. Koplyčia nuo 1812 m. apleista (matyt, buvo apiplėšta karo metu). Apie Barevičių dvarą rašė žymus XIX a. lenkų rašytojas memuaristas Stanislovas Moravskis (1802-1853) istorinio - geografinio pobūdžio straipsnyje „Nuo Merkinės iki Kauno“, paskelbtame 1858 m. tęstiniame leidinyje „Teka Wilenska“. 1897 m. minimi du Barevičių dvarai: vienas priklausė Nagrodskai (12 gyventojų, 248 dešimtinės žemės), kitas - Borevičiui (17 gyventojų, 167 dešimtinės žemės). 1923 m. minimas kaimas (5 sodybos, 37 gyventojai) ir dvaras - 1 sodyba, 19 gyventojų. Kaimas su 96,55 ha žemės į vienkiemius išskirstytas 1930 m. Didžiausias sklypas (25,76 ha) priklausė V. Tamošiūnui. 1931 m. kaime - 7 sodybos, 109,26 ha žemės, dvare - 1 sodyba, 117,72 ha žemės.
Antrojo pasaulinio karo metais Barevičių gyventojų Tamošiūnų namuose buvo leidžiamas pogrindinis laikraštis „Laisvei bundant“. Laikraščio leidimu rūpinosi Lietuvos aisvės Armijos narys, atsargos jaunesnysis leitenantas Antanas Piliponis, tuo metu mokytojavęs Gojaus pradžios mokykloje. Priartėjus frontui, šio laikraščio leidimas buvo laikinai nutrauktas. 1945-1948 m. įkalinti 2 gyventojai. 1948 m. ištremti Rakauskai (2 asmenys), Spurgiai (4 asmenys), 1949 m. ištremti Danišauskai (9 asmenys), Lisauskai (2 asmenys), Tumosai (2 asmenys).
Barevičių dvaras buvo vakarinėje Strankščiaus upelio, įtekančio į Kauno marias, pusėje. Šiuo metu dvaras sunaikintas, pastatų nėra, išlikę tik griuvėsių žymės ir dalis tvenkinio bei senų medžių. Dvaro vietoje pastatyta nauja sodyba.
Kaišiadorių muziejaus archyve saugomas pasakojimas apie Barevičių kaimą ir jame buvusį akmenį (galbūt dubenėtąjį): „Tas kaimas labai seniai priklausė p. Barevičiui. Jam mirus, k.[aimas] pavadintas Barevičiais”. Girnakalis - akmuo, buvęs kalvotoje, pušimis apaugusioje vietoje, nuo Barevičių kaimo į pietus apie 500 m. „Žmogus iš akmens kalė girnas malūnui. Kaldamas staiga mirė. Girnos liko nebaigtos. Nuo tada žmonės vadina akmenį Girnakaliu“.
Iš Barevičių kilęs Kazys Algimantas Lisauskas (1926–1999) - partizanas, politinis kalinys. (Kaišiadorių muziejaus informacija)
Visus šiuos prisiminimus ir dar daugiau vardino Kryžiaus pastatymo iniciatorius Mečislovas Borevičius. Kryžių pašventino kun. R. Mikalauskas.
III dalis - Skirmantės Listopadskienės bei Sigitos Bružienės sodyboje, Barevičiuose.
Pasitinkant svečius sodybos šeimininkės išdalino po gabalėlį lietuviškos duonos, Lenkijos svečiams buvo ekskursija po vietovę, kurioje stovėjo dvaras.
Savo dainomis svečius džiugino kaimyninio rajono (Prienų r. ) Jiezno kapela.
Šeimininkės vaišino bulviniais blynais ant lakšto su padažu.
Kiek daug dar ne visi žinome apie savo krašto istoriją, kultūrą, Barevičių kaimas iš 4 sodybų, o su tokia turtinga krašto istorija, muziejaus direktoriaus O. Lukoševičiaus palikėjimas dėstyti krašto istoriją mokyklose, kad visi sužinotume savo krašto, savo giminės 100 -200 metų laikotarpio istoriją.
Sodyboje buvo eksponuojama ir Barevičių kaimo paroda.
Nuoširdus ačiū renginio iniciatoriams, organizatoriams už šventę, kuri buvo tarsi istorijos pamoka.
Šventės akimirkos
Kaišiadorių r. VVG